„Giliau akių“ – tai antrasis R. Hasenaičio kūrinys, kurio verpetų epicentre atsiduria dviejų subjektų jausmai, jų polėkis, nuokrytis ir gelmė. Veikėjų, kaip ir jų juntamų pojūčių, paletė – įvairi, tai ir abejonių krečiami įsimylėjėliai, ir be žodžių vienas į kitą žvelgiantys du jauni žmonės, ir drovus kaimo jaunuolis, siekiantis atkreipti vienos gražiausių vietos merginų dėmesį. Knygoje aprašomų istorijų laiko bei vietos aplinkybės skiriasi tūkstančiais kilometrų bei dešimtimis metų, tačiau visa vienija siekis žvelgti į sielą, į begalinį, neišsemiamą gylį, kuriame kerojasi jausmų krūmai, sužysta margažiedės lelijos arba anaiptol – paskutinė tikėjimo meile snaigė nukrenta ant įkaitintos, troškios, sausrios žemės, šitaip subliūkšdama, ištirpdama, išnykdama. Pažvelgti ten, kur skauda, kur tamsu, kur kraujuoja arba gyja žaizdų ertmės, ten, kur įsiviešpatavusi tyla arba kurtina garsų kakofonija – tai kūrinio tikslas kiekvieno veikėjo išgyvenamas basomis žengiant per kaitinančių žarijų taką, sutinkant skirtingus pakeleivius ir savaip išgyvenant tiek glostančios paguodos, tiek aitraus skausmo dienas.