„Vieno žmogaus ir trijų šeimos kartų tapatybės paieškų istorija paperka intymumu ir jautrumu.“

„Švelnia melancholija apgaubta šeimos patirtis romane padeda suprasti dramatiškus istorinius lūžius.“

Jaunas miškų urėdas Aleksandras Džordževičius su nėščia žmona 1955-aisiais atsikrausto į Balkanų miestelį Buję. Jiems aprodomas namas ir pasiūloma įsikurti, bet spintose kabo svetimų žmonių drabužiai, puodelyje ant stalo – sudžiūvę kavos tirščiai, tarsi kažkam būtų tekę netikėtai išvykti. „Visi namai tokie. Jie išėjo, mes atėjom. Toks gyvenimas“, – atsainiai pasako miestelio komisaras. 

Trisdešimtmetis Jadranas – Aleksandro anūkas. Bandydamas geriau suprasti save jis ima gilintis į šeimos istoriją: atmintį praradusi močiutė, ja švelniai besirūpinantis senelis, keista jo mirtis; jautri, bet stojiška Jadrano mama, palikta jo tėvo dar prieš karą. Dabar ji desperatiškai naikina visus praėjusio artimųjų gyvenimo ženklus. Atmintis iš tolstančių anų laikų linkusi pasilikti tik tai, kas buvo gražiausia, bet sudėtingų praeities įvykių žaizdos neužgyja iki šiol.