Tipiškas literatūrinio chamizmo pavyzdys. Nei meninio, nei pažintinio, nei kokio nors bent kiek gilesnio filosofinio turinio - tik absoliuti banalybės plokštuma. O jau klaidų klaidelių! Pradedant stiliaus, baigiant skyrybos ir elementariomis gramatinėmis... Nesuvokiamas leidyklos neišrankumas ir, sakyčiau, neprofesionalumas.

Tikrai kitokia knyga, iš paskutiniu metu skaitytų skaitinių. Kitokia pačiu knygos apipavidalinimu bei pateikimu, o ir rašymo stilius išskirtinesnis. Tiesą pasakius, jog išankstinių lūkesčių šiai knygai neturėjau. Ir likau nusivylusi. Nors autorius pasakojo savo meilės, atradimų bei praradimų istoriją, man ji įspūdžio nepaliko. Kuomet knyga man labai patinka, ji po savęs man kažką palieka : gerą jausmą užvertus paskutinį puslapį, vietos apmąstymams ar gailestį, jog tokia gera knyga baigėsi. Galbūt ši knyga tiesiog nebuvo MANO knyga. Šventai tikiu, jog kiekviena istorija randa savo skaitytoją. Džiugu, jog šis jaunas vyras ryžosi pasidalinti savo istorija ir su mumis, tačiau man ji pasirodė tarsi jo paties dienoraštis, kurį jis parašė visų pirma pačiam sau. Ir negalėjau atsistebėti autoriaus arogancija. Nežinau kaip galima taip save garbinti.. Galbūt knygą reikėjo pavadinti "Dievaitis" ? Tikiu, jog bus tokių, kuriems ši istorija patiks. Ir tai yra labai šaunu. Mes visi esame skirtingi. Šį kartą man taip nenutiko.