Gėris ir blogis kartais tėra susitarimo rezultatas, bet svarbiausia tai, kad jie neegzistuoja gryna forma. Blogio teorija teigia: „Vienų gėris visuomet sutampa su kitų blogiu ir atvirkščiai.“

Pareigūnė Mila Vaskez kasdien žvelgia į tylos sieną. Šimtai dingusių asmenų nuotraukų – tarsi paskutinis jų gyvenimo įrodymas. Vyrai, moterys, vaikai. Gyvieji, nežinantys, kad jie gyvi. Ir mirusieji, kurie negali numirti. Regis, su kiekviena diena jie vis labiau grimzta į užmarštį. Mila nenuleidžia rankų – ieško, už ko užsikabinti, ir tikisi rasti dingusiuosius.

 

Ir netikėtai jie ima grįžti.

Pirmasis pasirodo po septyniolikos metų. Sugrįžta, kad nužudytų tuos, kurie pelnėsi iš kitų skausmo. Mila privalo išsiaiškinti, ko jis siekia. Situacija tik blogėja, kai grįžta dar keli dingusieji. Klausimų daugiau nei atsakymų. Žmogžudysčių labirintas plečiasi. Mila suvedama su policijos departamento atstumtuoju Berišu. Šis domisi antropologija ir taiko jos metodus tardydamas nusikaltėlius. Aiškėja viena: kadaise kažkas padėjo tiems žmonėms pranykti iš ankstesnių gyvenimų. Niekas nežino, kas slypi už šių šiurpą keliančių sugrįžimų. Vis giliau į tyrimą pasinerianti Mila vėl pajunta tamsos alsavimą į nugarą...

Donato Carrisi (g. 1973) studijavo teisės mokslus, specializavosi kriminologijos ir etologijos srityse, nuo 1999 m. dirba scenaristu, rašo detektyvus. „Blogio teorija“ tęsia „Blogio šnabždesyje“ („Sofoklis“, 2020) pradėtą tyrėjos Milos Vaskez istoriją. Tai intelektualus trileris, įsukantis į nesustabdomą gyvenimo ir mirties ciklą ir verčiantis ieškoti atsakymo, kaip ir kodėl žmonėse užgimsta blogis.