Žinomo rašytojo Jurgio Kunčino romanas „Bilė ir kiti“ – apie rašymą, fatališką meilę, gyvenimo tėkmę ir ženklus. Sovietmetis, arba, konkrečiau, 1983 metai šiame romane gali būti suvokti ir kaip laiko metafora: melancholiška ir užburianti, tekanti laisvai kaip ir visa Jurgio Kunčino kūrybos kalba.

Romano centre – trisdešimt trejų sulaukęs rašytojas, reflektuojantis būtąjį ir esamą laiką, kartą radęs Bilę ir susapnavęs rojų: jis nuolat apsuptas unikalių personažų, kurie keliauja iš vieno Jurgio Kunčino romano į kitą, stebindami charakteriniais bruožais ir subtilia laiko ir vietos ženklų fiksacija. Tarkime, Senė, skaitanti „Tiesą“ ir „Komtiesą“, klausanti BBC radijo, o iš tų žinių konstruojanti realybę tarsi tikrojo pasaulio atspindį Andropovo erai. Marina – vadinanti save dailininke, tatuiruojanti Remiui ant strėnų kentaurą. Architektas Andre, Greta Trembo, Antanas Malonė, Borisas, daktaras Cibas, Hamilkaras Prielaida. Ir kiti. Ir, žinoma, Bilė – vienas savičiausių moters paveikslų lietuvių literatūros istorijoje.

Knygoje įterpti fragmentai iš autentiškų Jurgio Kunčino (1947–2002) dienoraščių, leidžiantys geriau pažinti kūrėjo asmenybę ir knygos atsiradimo laikotarpį. „Bilė ir kiti“ yra vienintelis rašytojo romanas, sukurtas Šveicarijoje, Bazelio mieste. Mįslingas pirminis autoriaus sumanytas romano pavadinimas „Mergina – žuvis“.