Aš gulėjau prispaudusi skruostą prie grindų, cementas vėsino bejėgišką įtūžį. Prieš tai klykiau. Kandžiojausi ir draskiausi. O dabar mokėjau už tai, bet nesvarbu. Ir vėl būčiau dariusi tą patį.

Netoli prabangaus Luelos ir Efės Tildon tėvų namo Invudo kalvos papėdėje dunkso pataisos namai nepaklusnioms mergaitėms. Sesės auga jų šešėlyje suprasdamos, kad netgi tokių pasiturinčios šeimos panelių, kaip jiedvi, laisvė turi ribas. Tačiau, atsitiktinai išaiškėjus skandalingai tėvo paslapčiai, aikštinga vyresnėlė Luela ryžtasi pasielgti taip, kaip nori.

Maištas nepraeina be pasekmių, ir vieną rytą Luela mįslingai dingsta. Efei kyla įtarimas, kad tėvas įvykdė grasinimą išsiųsti Luelą į pataisos namus, ir ji sukuria planą: ten pakliūti ir išgelbėti sesę. Kai supranta klydusi, niekas nepatiki jos istorija ir ištrūkti iš baisiosios prieglaudos atrodo nebeįmanoma. Tačiau čia sutikta Meiblė įtraukia Efę į savo planą. Kad išgyventų, joms telieka pasikliauti vienai kita ir pamažu gimstančia draugyste.

„Bevardės mergaitės" nukelia į XX a. pradžios Niujorką, į prieglaudą „beturtėms puolusioms merginoms ir moterims". Krikščioniškos meilės pagrindu įkurtos globos įstaigos skelbėsi gerinančios vargšių gyvenimą, o nubaustąsias už seksualinio pobūdžio prasižengimus sėkmingai sugrąžinančios į doros kelią. Tačiau iš tiesų šių įstaigų globotinės būdavo įkalinamos, skriaudžiamos ir išnaudojamos, vergiškas jų darbas skalbyklose nešė bažnyčiai milžinišką pelną.