Stanisław Ignacy Witkiewicz (Witkacy, 1885–1939) – vienas ryškiausių XX amžiaus pirmosios pusės Lenkijos menininkų. Dailininkas, dramaturgas, romanistas, meno teoretikas, filosofas, fotografas. Kilęs iš žemaičių bajorų giminės. George'o Orwello, Samuelio Becketto, Eugène’o Ionesco pirmtakas. Witkacis jautriai išgyveno Vakarų civilizacijos saulėlydį ir savo kūryba liudijo artėjantį Vakarų nuopuolį. Jo eksperimentinės pjesės davė pagrindą įspūdingam šiuolaikinio teatro fenomenui, o romanai – modernioms antiutopijoms. Witkacio tekstai versti į daugiau nei 30 pasaulio kalbų. 

Romanas „Besotystė“, išleistas 1930 m., – pranašiška antiutopija: komunistinės mongolų ir kinų pajėgos puola Vakarų pasaulį, kurį ginti imasi Lenkijos diktatorius. Witkacis vaizduoja pražūčiai pasmerktą visuomenę, kuri negali numalšinti savo metafizinio troškulio. Vis daugiau jos narių nerimą ir ateities baimę ima gydytis iš Rytų atvežtomis mongolų filosofo Murčio Bingo piliulėmis. Jos Vakarų žmones padaro ramius, laimingus ir abejingus savo civilizacijos likimui. 

Tai pasakojimas apie Vakarų visuomenės agoniją – savanorišką laisvės išsižadėjimą ir prisitaikymą prie totalitarinio režimo.

„Besotystę“ pasaulio visuomenei priminė Czesławas Miłoszas, „Pavergtame prote“ pateikęs įtaigią jos interpretaciją. 2003 m. romaną Vilniuje ekranizavo lenkų režisierius Wiktoras Grodeckis. 

Šiandien Witkiewicziaus vizija net menkiausiomis detalėmis pildosi didžiuliuose Europos kontinento plotuose.  

                                                                  Czesław Miłosz