Tik atostogoms. Bet po rimtų knygų šis tooks sprangus... Vis bandau prisijaukinti šią rašytoją-trečia knyga, deja, deja... Savaitraščių meilės istorijos. Muilo operos.

Lengvas, labai tikroviskas romanas.

Patiko pats rašymo stilius, iš pradžiú maniau, kad skaitysis ilgai, bet psl. po psl. ji įtraukė. Tikrai patiko pati istorija ir autorės rašymo braižas. Viskas taip gyvenimiška ir realu. Skaitysiu ir kitas jos knygas

Dienorascio tipo istorija, visai nieko lengvam skaitymui, bet kad butu kazkas wow to nebuvo

Lengvas vakaro romanas po sunkios dienos :)

Įdomiai ir lengvai perskaičiau šią knygą. Atsipalaidavimui pats tas po darbų

Man nelabai patiko, per daug dramų kaip meksikiečių seriale ir daug vietų buvo neįtikinamos

Tiesą pasakius nežinau, kodėl būtent ją skaičiau. Bet čia tas atvejis kai knyga yra skirta greitai atsipalaiduoti, įsitraukt į minį meilės istoriją ir apie nieką negalvoti. Tai knyga, kur nereikės nieko mąstyti, o tik mėgautis pačios veikėjos išgyvenimais ir nuotykiais. Jei ieškote kažko lengvo - tai knyga Jums, jei norisi kažko rimto ar verčiančio pagalvot - ieškokite toliau.

Knyga nėra bloga, tačiau antrą kartą tikrai neimčiau į rankas.

Man patinka laužyti savo pačios nusistatymus. Kai anksčiau pamačiau šią knygą, jos viršelį kažkodėl numykiau ir pasakiau blah. O prieš kelias dienas dairantis po Pegaso lentynas pamačiau akciją šiai knygai ir nusigriebiau. Kodėl? Nežinau, sakyčiau, jog taip mane nuvedė vidinė jėga, šeštasis pojūtis, kaip bepavadinsi apvaizdos prisilietimą, bet jam stengiuos nesipriešinti. Pagalvojau, jog ši diena, kaip tik toji diena kai imsiu skaityti ką nors lengvo, moteriškai šilto, kartais būna tokios dienos kai norisi meilės. Ir nesuklydau. Jau nuo pirmų puslapių man patiko veikėją. Kikenau keliaujant puslapiais, šypsojausi, kaip ir joje atradau save (kartais taip pat plaukiu kažkokiu susitaikymo su gyvenimo įvykiais pasroviu, viskas nurašoma ir nejaučiama jokio pasitenkinimo gyvenimu). Šypsojausi jos kūrybos plotmėms, vaizduotės vaisiams, nes tai ir pačiai artima. Juk taip lengva įsimylėti savo pačios kuriamą objektą, kai realiame gyvenime matai prototipą, gyvą asmenį, kuris net nenumano, jog jo vaizdas, manieros, pomėgiai panaudojami romanui. Kaip ir buvau sužavėta lengva mistika persipynusia su gyvenimu, tuo rytietišku dvelktelėjimu, kurį į Rūtos gyvenimą įnešė Džo. Trumpai apie šį romaną galima pasakyti taip - jei dėl žmogaus nepameti galvos ir nesielgi kvailai, nejauti jausmų pertekliaus, vadinasi tai tik patogus gyvenimas, o ne meilė. Vat būtent tai Rūtą ir išgyveno, nors iki to, nueinat kelias buvo pusiau užmerktomis akimis.