Romanas „Beprotės“ paliečia opią „kitokių“, gamtos nuskriaustų žmonių ir visuomenės santykių problemą. Motina ir duktė, kurių likimas iš tiesų neapdovanojo protu, garsėja kaip miestelio silpnaprotės. Motina, La Varienne, be galo – kiek tik įstengia – myli savo dukterį Liusę, stengdamasi apginti ją nuo viso pasaulio. Mokykla kėsinasi išardyti šią sąjungą. Mokytoja, panelė Solanža, nori, kad mergaitė neužsidarytų tarp keturių sienų ir lankytų mokyklą, nes jos manymu, žinios būtinos. Tačiau ar paprasta kitokiam, labiau pažeidžiamam ir silpnam žmogui peržengti pasaulio pažinimo slenkstį? Išgryninta, keista kalba silpnaprotės mergaitės lūpomis pasakojama apie mūsų pasaulį, regimą visiškai kitu kampu. J. Benameur „Beprotės“ priverčia skaudžiai susimąstyti apie savus ir svetimus, „normalius“ ir „kitokius“.