Lėto "veiksmo" knyga, daug gamtos aprašymų, skaitydamas jauti kalnų atmosferą, bet kažko pritrūko..

Savotiškai įdomi knyga. Patiko tai, kad buvo aprašomas gyvenimas gamtoje, ypač kalnuose, o ne mieste. Knyga tiesiog dvelkė ramybe ir energija.

Įkvepianti tikros draugystės istorija

Knygą perskaičiau ypatingai greitai, nes parašyta nesudėtingu stiliumi.. Jauki, šilta knyga.

Na, deja, mano atsiliepimas nebus labai teigiamas. Rami, lėta knyga, skaitėsi nesunkiai, bet perskaičius neliko to malonaus jausmo, kuris būna po geros knygos. Kažkoks "bet". Manau, kad koją kiša vertimas, juk italų kalba tokia išraiškinga, įvairi ir įtraukianti..kaip ir kalnai.

Daugiasluoksnis romanas apie amžinąsias pasirinkimo ir prasmės problemas, apie civilizacijos poveikį žmogui ir jo santykiui su gamta, apie kalnų patrauklumą, grožį, pavojus ir apie gyvenimą kalnuose be pagražinimų, apie skirtingų žmonių skirtingus požiūrius ir galimybes išbandyti save kalnais.

Labai patiko. Iš pradžių skaitėsi sunkiai. Visokie pavadinimai ir panašiai. Tačiau patiko rašymo stilius, išraiškinga kalba ir vaizdingai nupasakota aplinka. Rekomenduoju

Knygą priskirčiau kone meditacinei literatūrai. Visad dėmesį atkreipiu pirmiausia į kūrinio kalbos poetiškumą, šioje - kalnų ir gyvenimo juose aprašymai tokie gyvi, magiški, kad, rodos, pakėlus galvą nuo knygos ir savo lange regi tolumoje boluojančias kalnų keteras. Kūrinio ašis – savęs įprasminimo šioj žemėj bandymai, visą gyvenimą trunkanti broliška draugystė ir sielų giminystė, visaapjungianti veikėjų meilė kalnams. Keista, meilė moteriai, neišvengiamai dominuojanti beveik visuose romanuose per amžių amžius, čia neturi itin reikšmingo vaidmens ir nėra pasigendama. Miesto vaiko ir kaimo piemens draugystė, užsimezgusi ankstyvoje vaikystėje per nuotykius kalnų miestelyje Granoje, Šiaurės Italijos Alpėse, dešimtmečiams bėgant perauga į nesugriaunamą brandžią bičiulystę. Vienturtis miesčionis Pjetras vasaromis besimokantis berniukiškų eibių, klajūniškumo iš gamtoje augusio vienturčio Bruno, ieškodamas savęs gyvenime tampa tikru klajokliu, aistringai užsikrėtusiu alpinizmu iš savo tėvo. Tuo tarpu Brunas, vaikystėje buvęs smalsus ir bebaimis, savo vietą suranda atokioje kalnų trobelėje, lyg paskutinis kalnietis, kuriam svetimi beprasmiai bastymaisi pasaulyje, o didžiausia svajonė – gebėti išsiversti gyvenime iš ekologiško ūkio. Abu veikėjus siejanti begalinė meilė kalnams leidžia tobulai derėti iš pažiūros skirtingiems charakteriams: "Man rodės, jog aš vienintelis žinau, kad jis gyvena kalnuose." Kol trys knygos veikėjai (tėvas ir berniukai) kopia į savo gyvenimo viršukalnes, likusi kalnų slėnyje Pjetro motina vienintelė išlieka rami, tvirtai žinodama savo vietą ir misiją gyvenime. Ji - lyg užuovėja visiems trims vyrams – visiškai susitaikiusi su jų rizikingomis būties prasmės paieškomis, nesistengianti nei vieno atkalbėti ar piršti savo nuomonės, kantriai laukianti sugrįžtant (tobulas italės mamos portretas) su knyga ant kelių kalnų trobelės terasoje, aplinkui linguojant snapučių galvoms. "Pavydėjau jai to įgimto talento užmegzti draugystę. Ji nė neketino liūdėdama vienatvėje laukti senatvės." – sako Pjetras, kurį mama ir paskatino susidraugauti su vienišu piemeniu, apleistu tėvų. Tobulai suręsta istorija, verta likti namų bibliotekoje, ypač kai užklumpa dvejonės apie gyvenimo prasmę

Gera knyga