Lietuviškai sąmonei Algirdas Julius Greimas yra mįslinga figūra. Joks kitas lietuvis nėra sukūręs humanitarinio ar kokio kito mokslo metodologijos ar mokyklos, kuri būtų tokia ženkli ir atpažįstama pasauliniame XX–XXI amžiaus kontekste, kaip Paryžiaus arba tiesiog greimasienne, „greimiškoji“ semiotika. Plačiai suvokiama ar bent numanoma, kad ši figūra yra labai stambi; visai neatsitiktinai Greimo vardas yra išraižytas ant „Gyvybės medžio“ paminklo Vingio parke Vilniuje tarp šimto iškiliausių Lietuvos tūkstantmečio asmenybių. Tačiau ir išsilavinusiai publikai jo teoriniai kūriniai, semiotiniai tekstai yra sunkiai paskaitomi, atrodo perdėm terminologiški, specialūs, techniški. Matematiniams ar teorinės fizikos tekstams tai būtų laikoma savaime suprantamu dalyku, bet iš humanitarinių mokslų tikimės, kad jie bus lengviau perprantami, tad čia neretai iškyla neaiškumas – ką apie tai galvoti?

Kalbotyrinis Greimo darbas – senosios prancūzų kalbos žodynas, studentų vadinamas tiesiog bendriniu žodžiu – greimas (o tai bene didžiausio pripažinimo ženklas), – apskritai neregimas mūsų kultūriniame akiratyje.