Vienuolikmetė Enė – sunkus vaikas. Supykusi ji patiria įniršio priepuolius, viską tarsi užlieja raudona spalva. Mergaitė neturi tėvų, nuolat keliauja per globėjų šeimas, todėl yra nepatikli, atsargi, sunkiai bendrauja. Vieną dieną Enė atsiduria prestižinėje internatinėje mokykloje.

Pirmoje trilogijos dalyje „Gyvenimas – skaičiavimo klaida“ Enė iš ten ketino sprukti pirmai progai pasitaikius. Antroje dalyje „Draugystė veža“ Enė supranta, kad mokykloje ne taip jau blogai. Bet tada pasipila nelaimės: nuniokotas kambarys, pavogti daiktai ir kitoks š... O visi įrodymai – ne naujokės naudai! Enei teks nemenkai paplušėti, kad nebūtų išmesta iš mokyklos ir atskleistų visas jos paslaptis.

Antrojoje dalyje istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, sukomponuota tarsi laiškas ją gydančiam psichiatrui.  Tikroviškumo jausmą suteikia kreipiniai į gydytoją ir paaugliams būdinga kalba. Tekste tebėra užtušuotų keiksmažodžių, tačiau jų mažiau, nes Enė jau mokosi valdytis.