Buvęs Nerono auklėtoju, o jam tapus imperatorium – ir jo patarėju, 65 m. po Kr. įtartas dalyvavus sąmoksle ir Nerono priverstas nusižudyti, Seneka išliko stoikas tiek gyvendamas, tiek ir mirdamas. Pavojingais, intrigų kupinais laikais, kai niekas nebuvo tikras dėl savo gyvybės ar turto, stoicizmo filosofija mokė žmones neprisirišti prie žemiškų turtų, kantriai pakelti gyvenimo negandas, susitelkti į vienintelės tikros vertybės – sielos – tobulinimą. Remdamasis savo gyvenimo patirtimi ir kitų išminčių teiginiais, Seneka mokė amžininkus ir ainius gyventi ir mirti; savo tekstus jis pats apibūdino kaip „naudingų vaistų rinkinius“. Seneka teigė, kad nereikia bijoti mirties, nes kūnas – tik laikinas būstas ir po mirties siela pateks į amžiną ramią ir giedrą dievišką erdvę. Jis ragino ne pataikauti kūno geismams ir norams, bet tobulinti sielą. Filosofas žinojo, kad žmogus yra be galo silpnas, kad jam be paliovos reikia priminti, kas dora, o kas ne, kas teisinga, kas ne. Įsakmiais teiginiais be paliovos belsdamasis į skaitytojų sielas, jis iki šiol padeda nuo jų valyti vis atsigaunančių ydų purvą.