Trečiasis Sandros Bernotaitės (g. 1975) romanas „Akys chimeros“ pasakoja apie tikrą įvykį vieną konkrečią dieną – 1939 m. liepos 25-ąją. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse iš Kauno prieplaukos į Gelgaudiškį garlaiviu „Klaipėda“ išjuda jungtinė lenkų ir lietuvių kultūros atstovų grupė. Tikrų istorinių įvykių fone – žaižaruojanti to meto kasdienybė ir sudėtingo likimo rašytojų kompanija.

Norėdamas suprasti tą laikmetį, iš kurio tėmyja akys, tikros, gyvo žmogaus, su mažyte istorija, nereikšmingu nutikimu ir kasdienybės detalėmis, privalai pamiršti, kas su juo bus. Istorijos angelas nusigręžęs nugara ateitin. Nusigręžk tuojau pat ir tu, mano prašymu, tamsta.

„Užslėptus tarpukario rašytojų charakterių bruožus gerai ištyrinėjusi, autorė kartais ironizuoja ar juos pašiepia, bet visada jaučia jų žmogiškumo ribas, išlaiko mandagų atstumą. Romane atgyja istorinės asmenybės, nuo Jono Aisčio (anuomet Kossu-Aleksandravičiaus) iki Aleksio Rannito, parodomi jų tarpusavio santykiai, asmeniškumai, perkąsti jų temperamentai, laisvai ir įtikinamai dėliojami numanomi jų dialogai. Pasitelkus pirmosios nepriklausomybės laikų kalbėseną, sukuriamas įspūdis, kad būtent taip šie literatai ir galėjo diskutuoti. 

1939 m. liepos mėnesio „kisieliškai karštą“ dieną garlaivis, kurį traukia vadinti „kvailių laivu“, plukdo jungtinę lietuvių ir lenkų grupę Nemunu. Kelionės metu vyksta daugybė absurdiškų nutikimų. Lietuvoje besilankanti lenkų rašytojų grupė pakviesta diplomatiškai viešnagei, tačiau svečiai gauna daugiau negu tikėjosi ir tikrai ne to, ko tikėjosi. Mums šis jų nuotykis, neeilinis romanas šiuolaikiniame lietuvių literatūros lauke, sukels daug juoko ir šelmiško malonumo skaitant.“