Lavija Šurnaitė rekomenduoja: „Nuosprendis“, „Kambario 622 paslaptis“ ir „Paryžietiška apgaulė“

Louise Erdrich „Nuosprendis“

Kai kurios knygos turi sielą. Sunku tai apibūdinti, bet, kai skaitai jauti, kad tarp eilučių esama kažkokios ypatingos energijos, traukos, šilumos, kuri prisiliečia ir paliečia. Taip ši knyga paveikė mane.

Už savo nusikaltimą - kartu pasibaisėtiną ir absurdišką - Tukė gauna ne mažiau šokiruojantį nuosprendį. Iki gyvos galvos pasmerktame jos likime visgi randasi kelias į laisvę. Kaip dėliotis savo gyvenimą iš naujo po kalėjime praleisto dešimtmečio? Tukė įsidarbina mažyčiame, senoviniame knygyne. Atėjusi iš nieko ir be nieko. Be praeities, kurią norėtų prisiminti po truputį ima kabintis į kasdienybę. Pradžioje išragaudama visas įmanomas miesto užeigų sriubas, o jų esama galybė iš visų pasaulio puodų. Kitas gilios paguodos ir saugumo uostas jai tampa knygos - tos, kurias perskaitė kalėdama ir tos, kurias toliau myli ir skaito, įsidarbinusi knygyne. Ji visada turi, ką pasiūlyti net įnoringiausiam, keisčiausiam lankytojui - o tokių vis randasi. Beje, knygos gale rasite ypatingą knygų sąrašą pagal Tukę.

Visgi, gyvenimas ne knyga, jos negali tiesiog užversti, jeigu kas nepatinka, nusibodo, nuvargino ar tapo nepakeliama. Tukei reikia gyventi su visomis praeities šmėklomis - nuo priklausomybių kvaišalams iki makabriško nusikaltimo.

Knygos autorė įtaigiai konstruoja pasakojimą, kuris vystosi skirtingais pagreičiais - kaip ir realiame gyvenime, juk niekada nebūna vieno tempo, kuriuo keliautume per jį. Asmeniniai klausimai ir būsenos koreliuojasi su šokiruojančiais įvykiais - vienas iš tokių, pasaulį sukausčiusi kovido pandemija. Greta Tukės artimųjų gyvenimus ir jų apylinkes sukrečia nuo policijos rankos žuvę tamsiaodžiai ir Jungtines Valstijas supurčiusi protestų banga, vietomis virtusi riaušėmis.

Rašytojos talentas ir meistrystė įtraukia į daugiasluoksnę istoriją, kurioje paliečiamos žmogaus vidinio pasaulio dramos, politinės temos, istorijos faktai - knyga verčia ir jausti, ir mąstyti. O tuo pačiu, ji pilna šiltų, paprastų kasdienybės epizodų, kuriuose gera pasislėpti ne tik pagrindinei knygos  veikėjai, bet ir skaitytojui. Ypatingą chemiją knygai pajutau dar ir dėl to, kad Tukė yra miesto indėnė, šiuolaikiniame pasaulyje gyvenanti, be galo išprususi. Knygoje svarbios ir indėnų istorijos, palikimo, kolonizacijos temos. O tai mane jaudina - gal praeituose gyvenimuose buvau kurios nors genties palikuonė. :

Natasha Lester „Paryžietiška apgaulė“

Rasti paskaityti kažką romantiško - užduotis ne iš lengvųjų. Begalę kartų esu nusivylusiai užvertusi net neįpusėtą knygą. Žadamas romantizmas tose knygose taip ir likdavo tik pažadu, o realybėje gaudavau banalumą, nuobodybę, dar ir prastu stiliumi parašytą. Į rankas patekusi „Paryžietiška apgaulė“ sugrąžino tikėjimą romantinėmis knygomis -  intriguojanti, ne lėkšta, pastiprinta istoriniais pasakojimais, įdomiomis detalėmis ir aplinkybėmis, svarbiais socialiniais aspektais ir, žinoma, neblėstančia meile. 

Autorė pasakojimą konstruoja tarp dviejų laikotarpių - dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios ir Antrojo pasaulinio karo. Tarsi laiko mašina skraidindama skaitytoją ne tik tarp skirtingų amžių, įvykių, bet ir geografinių vietų - Anglija, Paryžius, Australija. 

Pagrindinės veikėjos skirtingos pagal charakterį, kilmę ir gyventą laikotarpį, bet visos jos turi bendrą giją, kuri jų likimus ir paslaptis sujungia į vieną didelį paveikslą ir atskleidžia netikėtas atomazgas.

Šią knygą ryškia daro pasirinkta tema: pirmosios Antrojo pasaulinio karo moterys pilotės. Kiek nelygybės ir nepasitikėjimo joms teko ištverti, kad įrodytų esančios vertos būti greta vyrų pilotų. Turėjai būti dešimt kartų talentingesnė ir gabesnė profesionalė, kad tau būtų patikėtos bent kiek svarbesnės užduotys. Medicininės apžiūros peržengdavo etikos ribas ir tapdavo perteklinėmis. Skraidymo testai moterims būdavo ilgesni ir sunkesni tai pačiai kompetencijai įrodyti nei vyrams. Po skraidymų, negalėdavai įžengti į bendrą valgyklą, vilkėdama darbinį pilotės kombinezoną, privalėdavai persirengti į švarkelio ir sijono ansamblį ir kt. Bet drąsių, ryžtingų, meistriškų, rizikuojančių apskritai netekti teisės pilotuoti moterų dėka, jos skinasi kelią, žingsnis po žingsnio išsvajotų užduočių danguje link.

Estetikos, magijos ir atgaivos autorė gausiai pabarsto įpindama Dior mados namų  istorijos, kai 1947 m. drabužių dizaineris Kristianas Dioras Paryžiuje parodo savo pirmąją kerinčią kolekciją karo ir sielvarto nualintam pasauliui. Įstabią, sunkiai įkainojamą, kelis dešimtmečius atspindinčią, net kelias dešimtis aukštosios mados apdarų skaičiuojančią kolekciją, atsitiktinai randa šių laikų veikėja, savo močiutės spintoje ir lieka apstulbinta jai užmintos mįslės. Šį galvosūkį dar labiau įsuka ant durų slenksčio pasirodęs garsus rašytojas, kuris ieško jos močiutės, teigdamas, kad ji karo metais buvo svarbi šnipė… Paslaptis perauga į didelę intrigą ir pasakojimas įgauna pagreitį.

Joel Dicker „Kambario 622 paslaptis“

Išmoningai pasirinkta detektyvo pasakojimo forma - vesti siužetą link žmogžudystės, o ne nuo jos atsispirti ir ją tirti. Faktas aiškus iškart - yra lavonas ir jis rastas būtent šiuo numeriu pažymėtame kambaryje, tačiau jo paslaptis liko neišaiškinta. Tad vienoje romano pusėje, du smalsuoliai per atsitiktinumą vedini savo ilgų nosių įsisuka į detektyvo narpliojimą, kitoje romano pusėje - autoriaus siužeto rutuliojimas link dienos, kai buvo įvykdyta žmogžudystė. Rašytojas įveda į pasakojimo esmę, supažindina su veikėjais, įvykiais, bet neišduoda, kas bus nužudytasis taip keldamas vis didesnę intrigą, nes artėjant dienai x įtampa auga nuo atsirandančių netikėtų aplinkybių, faktų, siužeto posūkių - jau pažįsti visus veikėjus ir darosi vis neramiau, tai kuriam liūdnai baigsis tame viešbučio kambaryje ir už ką?

Minėtieji smalsuoliai - kūrybinę krizę išgyvenantis rašytojas Žoelis atvykęs į prabangų Šveicarijos viešbutį įkvėpti gaivaus Alpių oro, numalšinti išsiskyrimo su mylimąja širdperšos. Jo planus  sujaukia patraukli ir labai smalsi kaimynė britė Skarlet, kuri juodu įstumia į neplanuotą detektyvą dėl viešbutyje rasto negyvėlio.

Dienas iki žmogžudystės skaičiuojančioje siužeto paralelėje - Šveicarijos grietinėlė, šimtmečius skaičiuojančių bankininkų dinastija, nesutarimai, farsas, galios žaidimai, postų dalybos, neištikimybė, slaptosios tarnybos ir kiti svaiginančio labirinto dėmenys.

Dvi intriguojančiai kuriamos siužetinės linijos su skirtingais veikėjais artėja prie tos pačios didžiosios kruvinos paslapties - kas buvo nužudytas ir už ką.

Sakoma, kad televizija, serialai konkuruoja su knygomis ir atima iš knygų auditorija, neva žmonės persimeta žiūrėti TV noveles, palikdami jų popierines pirmtakes nuošalyje. Galėčiau tam paprieštarauti savo pavyzdžiu, kas mane atvedė iki šios knygos, kodėl nusprendžiau skaityti būtent ją - ogi, ant viršelio atspausdinta nuoroda, kad tai to paties autoriaus kūrinys, parašiusio „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą” - kurios aš nebuvau skaičiusi, bet mačiau serialą. Kadangi serialas patiko, panorau perskaityti daugiau šio šveicaro kūrinių. Ir dar estetiškas viršelis, niekaip negaliu atsispirti gražiems knygų viršeliams.