Lavija rekomenduoja: „Namas anapus upės”, „Piktas medus” ir „Apie šarkų žmogžudystes”

Alvydas Šlepikas „Namas anapus upės”

Knyga nedidelė, bet su charakteriu, neketinanti įsiteikti paprastumu. Ji kaip tas kėkštas, kuris puošią viršelį - šį paukštį giriose pirma išgirsime, o tik vėliau jį pamatysime. Įsikūnijusiais kėkštais man pasirodė ir šie apsakymai - perskaityti (pamatyti) juos greita ir lengva, bet „išgirsti” gali prireikti papildomo laiko. Pasakojimai skleidžiasi kaip kėkšto gražumas - iš pradžių tai rusvas į kuosą panašus padaras, bet nutinka stebuklas išskleidus jam sparnus - nušvinta už dangų žydresnės, juodais brūkšneliais raibstančios plunksnos. 

Kiekvienas pasakojimas yra simbolių, poteksčių, istorinių kontekstų, literatūrinių aliuzijų, perkeltinių prasmių rinkinys, žadinantis, jautrinantis asociacijas, prisiminimus, jausmus, kurie kiekvienam skaitytojui skirtingai aktualūs. Tai nedidelė knygelė drąsiai galinti tapti diskusijų, pokalbių vedle ne tik tarp draugų ar bičiulių, bet ir dialoge su psichologu - savotiška Roršacho testų pamaina.

Tikiu, kad autorius į savo kūrinius sudėjo dalykus, kuriuos aš priėmiau savaip, kaip juos transformavo mano pasaulėžiūra, pasaulėjauta, emocinis ir fizinis būvis, kokiame esu/buvau tą akimirką, kai skaičiau šią knygą. Pabandykite ir jūs - ką šis „paukštukas” pažadins jumyse?

Jodi Picoult, Jennifer Finney Boylan „Piktas medus”

Knyga iš tų, kurios nepaleidžia net tada, kai norisi padaryti pertrauką nuo skaitymo. O atokvėpio tikrai prireikdavo nuo emocinės įtampos, kurią talentingai kuria autorės. Greitai supratau, kad poilsio nebus tol, kol neužversiu paskutinio istorijos lapo ir pasidaviau - tiesiog tą savaitę gyvenau su knyga ir knygoje.

Romano tematika tiršta, bet labai organiškai sudėta į vientisą istoriją. Vyro smurtas prieš žmoną, meilė, paauglystė, žmogžudystė, teismo procesas, translytiškumas, sulaužyti likimai ir neblėstanti viltis. Empatiškiems jautruoliams toks temų sodrumas gali tapti riba, bet nuostabiosios autorės jaučia ir žino, kaip kalbėti apie itin sunkias, skaudžias, dygias, nepatogias temas - socialinius beveidžius reiškinius ant balto popieriaus suguldo taip, kad randasi noras apkabinti jos veikėjus ir pačią knygą.

Ir dar vienas stebuklingas dalykas - visą įvykių ir santykių turbulenciją, autorės patepė informacija apie medų ir bites. Tai padarė taip meistriškai ir uždegančiai, kad pamilau šiuos gyvūnėlius, pradėjau valgyti medų kasdien ir užsisakiau dvi knygas apie bičių pasaulį.

Anthony Horowitz „Apie šarkų žmogžudystes”

Ši knyga - lyg lagaminas su dvigubu dugnu - gauni ne vieną pilnavertį detektyvą vienoje knygoje, o net du. Abu dėmesio verti, nors vyksta skirtingais laikotarpiais, skirtingose vietovėse - vienas senamadiškame Anglijos kaimelyje, kitas Londone, juose veikia skirtingi žmonių tipažai. 

Autoriaus užmojis suguldyti skirtingomis aplinkybėmis įvykusias žmogžudystes ir savižudybę (o gal visgi žmogžudystę?) nėra tik formato žaismas, bet netrukus susipinančių abiejų detektyvų realybė… 

Apie britų detektyvų rašytoją A. Horowitz pirmą kartą išgirdau per vieną mėgiamiausių LRT radijo laidų „Nenušaunami siužetai”. Jos vedėjai Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis yra nenušaunamos charizmos duetas, į kurio rekomendacijas įsiklausau kaip į šeimos daktaro išrašomus receptus. Rasos ir Ernesto lūpose Horowitzas linksniuojamas dažnai, tad pamačiusi šviežiai išleistą jo detektyvą ryškiai raudonu viršeliu su ilgauodege šarka - griebiau. Ir gerai padariau!