Lavija rekomenduoja audioknygas PEGASE: „Givunėliu kapinės“, „Hobitas“ ir „Šūdmalos darbų teorija“

Ilgam pasivaikščiojimui parke pasiruošus - ausinės ant ausų, kedai ant kojų. Ir svarbiausia, kas ausinėse - audioknygos! Tai mano šio mėnesio atradimas.

Anksčiau į audioknygas nekreipdavau dėmesio, nes man gi popierinės patinka, bet kai bičiuliai iš PEGASO pasiūlė išbandyti, sutikau vedama smalsumo. Ir tada atsivėrė klodai: daugiau nei 200 audioknygų ir nuolat pildomas asortimentas, net kelios dešimtys niekur kitur negirdėtų knygų, patogi ir moderni, nemokama programėlė jų klausymui ir paprastas, greitas įsigijimas. Nusipirkai ir klausai, kiek nori kartų, kada nori sustabdydamas ar atsukdamas. Tai ir pasivaikščiojimai pailgėjo, ir namų ruoša pasidarė smagesnė ir dar n+k veiklų, kurias paįdomino būtent audioknygos.

O štai, kokios knygos mano ausinėse skambėjo šį mėnesį:

Stephen King „Givunėliu kapinės“

Pradėkime nuo to, kad knygą garsino aktorius Juozas Gaižauskas ir sukūrė visą audioknygos teatrą! Keitė balsus, intonacijas, nuotaikas ir kūrė atitinkamą kūrinio atmosferą. Ypač verta išgirsti, kaip savo sodrų, žemą balsą Juozas bandė paversti bent kiek moterišku. Atrodė, kad toji veikėja nuolat kamuojama nuotaikų kaitos sindromo.

O dabar apie pačią knygą. Su Kingo kūryba mano pažintis prasidėjo atbuline pavara - nuo to etapo, kai jis ėmė kurti kriminalinius trilerius. Tai buvo mano mėgstamas žanras, nes „siaubiakų“ nuo mažens tiesiog bijojau. Bet Kingas yra tikras savo žanro karalius, tad neatsispyriau pagundai ir nutariau, kad esu pakankamai didelė mergaitė išbandyti ir jo siaubo perlus.

Ir tai yra tas siaubas, kurio pradžioje nejauti. Ilgą laiką nejauti, tiesiog klausai įdomią istoriją, žinoma, su kirbančia mintimi, o tai, kada jau čia bus baisu? Ir tada, supranti, kad tą saugią stotelę jau pravažiavai, nes rašytojas sugebėjo mažais daigeliai įpinti tą šiurpumą, kuris galiauisiai išaugo į tankų siaubo šabakštyną, pro kurį braudamasis (klausydamas knygos) vis labiau susibraižai…

Kas žmogui yra riba - galvoti, jausti, pasielgti? Ką galėtum padaryti draskomas meilės, ilgesio, nepakeliamos širdgėlos, kurią dar ir klastingai apraizgo egoizmas. Ar žinodamas, kad yra kelias, gal tik mažutis, sunkiai praeinamas takutis į beprotybę, kuris išpildytų tavo troškimus, pasirinktum jį? Nepaisant pasekmių, pačių pražūtingiausių padarinių, ar padarytum kažką sveikam protui ir instinktam nesuvokiamo..? Kingas su šia istorija eina iki pabaigos be skrupulų, tampydamas jautriausias nervų ląsteles.

David Graeber „Šūdmalos darbų teorija“

Žodį „šūdmaliavimas“ žinome daugiau iš žargono ar šnekamosios kalbos lauko, bet autorius šį terminą perkelia į antropologinį lygį ir imasi jo iš esmės. Mokslininkas, aktyvistas Graeber pajudinęs šią temą (parašė kontroversišką straipsnį į vieną leidinį iškeldamas šūdmalos darbų teoriją) užkliudė tikrą širšių lizdą. Gavo daug įvairių reakcijų. Viena laiškų kryptis jam buvo ypač svarbi, ji ir padėjo pamatus visai knygai - atsiliepė žmonių, kurie priskyrė savo dirbamą darbą šūdmalai, o save šūdmaliautojams. Toks atviras ir nuoširdus grįžtamasis ryšys uždegė Graeber’iui žalią šviesą, kad šis reiškinys vertas tyrimo ir knygos.

Autorius deda labai aiškias gaires, kas yra šūdmalos darbai, su aiškiais kriterijais, kuriuos galime pasimatuoti kiekvienas iš mūsų. Taip pat kelia klausimą - kodėl spartėjančių technologijų amžiuje, randasi vis daugiau šūdmalos darbų? Juk tai didysis paradoksas. Technologijų kūrimo intencija turėjo būti darbo valandų žmogui mažėjimas, darbo savaitės trumpėjimas, o gavosi priešingai. Kodėl tikėtini dėsniai neveikia? Iš kur tai randasi? Ar įmanoma ir kaip ištaisyti šią atsiradusią ir vis didėjančią disproporciją?

Tikiu, bus smalsu klausantis paieškoti ir savo profesijos, veiklos, užimtumo, pareigybių paminėjimo arba ne. Ir pamatyti mus supantį dirbantį arba neva dirbantį pasaulį bei nauju žvilgsniu įvertinti susireikšminusius, bet toli gražu ne visada tikrai svarbius žmones, sėdinčius tam tikrose pozicijose.

J.R.R. Tolkien „Hobitas“

Viskas, po šios audioknygos aš noriu peržiūrėti ir filmą! Štai kokį efektą sukėlė nuostabių nuostabiausias aktoriaus Jokūbo Bareikio garsinimas ir, žinoma, Tolkien’o plunksnos aštrumas. Tiek įtaigos, vaizdingumo, sąmojo, gyvenimo pamokų, nuotykių ir dar daug ko tilpo šioje knygoje. Ji tapo mano vakaro pasakaitės ritualu - atsiguldavau tamsiame kambaryje ir po dienos nuovargio leisdavausi į magišką nuotykių pasaulį. Toks klausymasis man priminė vaikystę, kai pasakas sekdavo mama, močiutė, prosenelė ir patefono sukamos plokštelės. Dar sykį aplodismentai Jokūbui Bareikiui už super įgarsinimą.

Susipažinusi su šia knyga, supratau, kodėl pasaulis eina iš proto dėl Tolkieno kūrybos - „Hobito“, „Žiedų valdovo“ ir kitų. Talentas valdyti žodį, subtilus, labai taiklus ir netikėtas humoro jausmas, begalinė vaizduotė ir visa žmogiškųjų realijų plejada įpinta į magiškąjį pasaulį, sukuria tokius kūrinius, kurie prilimpa.

Pasakojama, kad ši įstabi istorija galėjo ir neišvysti dienos šviesos, nes nebuvo parašyta su ketinimu leisti jos kaip knygos. Rašytojas ją kūrė keleris metus savo vaikams. Tiesiog parašęs skaitydavo ir linksmindavosi kartu su jais. Bet rankraščius atsitiktinai perskaitė vienas jo geras bičiulis ir įtikino, kad jie turi atgimti knygos pavidalu plačiai auditorijai. Knygą recenzavo devynmetis leidėjo sūnus, sakydamas, kad knyga turi patikti visiems vaikams nuo penkerių iki devynerių metų. Vaikis net ir neįtarė, kad ši knyga užsitarnaus meilę visame pasaulyje be amžiaus cenzo.

Ši audioknyga tikrai įdomi ir išradinga priemonė klausytis drauge su atžalomis. Aš išbandžiau su saviškiu, kuris yra „tiktokinio“ amžiaus ir su knygom lengvai jo nepaviliosi - tarsi netyčia paleidau programėlę telefone, bet ausinių neužsidėjau ir garsas pasklido po kambarį. Po keleto minučių: užsidegusios keturiolikinio akys ir replika „geras, bet žinok, kaip įdomu ir kaip fainai garsina“.