Akvilės Kavaliauskaitės rekomendacijos: Murakami, Márquezas ir knyga, kuri pravirkdytų akmenį

„Švyturys tarp dviejų vandenynų“: jeigu neverksite, grąžinsiu pinigus

„Prie atokios salos kranto atplaukia valtis. Joje yra negyvas žmogus ir verkiantis kūdikis. Vieninteliai salos gyventojai – švyturio prižiūrėtojas Tomas ir jo žmona Izabelė – netrukus turi priimti lemtingą sprendimą. Jie sulaužo taisykles ir seka savo širdimi. Bet tai, kas nutiks vėliau, sudaužys širdį ir jums“ – taip knygos nugarėlė apibūdina M. L. Stedman romaną ir nieko geriau negaliu parašyti.

„Švyturys tarp dviejų vandenynų“ pravirkdytų akmenį. Aišku, jeigu akmuo mokėtų skaityti. Apžvalgą rašau sekmadienio rytą užtinusiomis akimis, nes vakar iki vėlumos skaičiau ir blioviau savo ašarų vandenynus. Įsimylėjau šitą knygą – mažą Australijos salą su švyturiu, jautrius veikėjus, puikų Zitos Marienės vertimą ir jausmą, kai nieko kito negaliu daryti, kol nesužinojau, kaip viskas baigsis. Romaną skaičiau nuoširdžiai kaip vaikas – lyg anksčiau nieko nebūčiau skaičiusi. Veikėjai tapo mano draugais ir dabar noriu į mažą salą su švyturiu, kuri romano pradžioje man rodėsi saldoka. Bet užteko kelių skyrių ir banalumas virto tikrumu, neginčijama tiesa. „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ bus viena mylimiausių šįmet perskaitytų knygų.

Pasakojimas prasideda po I Pasaulinio karo. Tarnybą baigęs Tomas iš fronto grįžta fiziškai sveikas, bet galvoje vis dar aidi šūviai ir šmėsčioja žuvusiųjų veidai. Švyturio prižiūrėtojo darbas, vienatvė, tyla – viskas, ko dabar Tomui reikia. Negana to, jį įsimyli žavi mergina Izabelė. Gyvenimas Jano saloje su ja – tykus ir kupinas meilės. Viskas, ko trūksta – kūdikis, kurio šitaip trokšta Izabelė. Ji pastoja ne sykį, bet niekaip nepavyksta vaiko išnešioti. Po truputį sala tampa kūdikių kapinėmis. Bet staiga vandenynas jiems atneša stebuklą – mažą mergytę.

L. Stedman sukūrė pasaulį, kuriame neabejoji niekuo, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų. Girdi vėjyje šnabždančius žmones, jauti bangų mūšą, kartu išgyveni veikėjų džiaugsmus ir skausmus. Na, nebegirsiu, turbūt jau supratote, kaip labai man patiko.

Sunku patikėti, kad šitas sodrus, meistriškai parašytas romanas yra autorės debiutas. Jo jau parduota daugiau nei 4 milijonai kopijų. Knyga yra garsesnė už autorę. Internete galima rasti vos kelias M. L. Stedman nuotraukas, apie ją net nėra straipsnio „Vikipedijoje“.

Stedman gimė ir užaugo Vakarų Australijoje, o dabar gyvena Londone. Ji – teisininkė, kurią nuo vaikystės žavėjo žodžiai ir kalbos melodingumas. Jau būdama brandaus amžiaus susidomėjo kūrybiniu rašymu, lankė kursus, sukūrė savo pirmuosius apsakymus. „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ iš pradžių irgi buvo apsakymas, kurį, paklausiusi patarimo, autorė pavertė romanu.

Gaila, bet pavyko rasti vos kelis autorės interviu, ir visi jie pasirodė seniai – po to, kai 2012 m. „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ sulaukė sėkmės. Norėčiau daugiau žinoti apie moterį, sukūrusią šitą nepamirštamą istoriją ir noriu daugiau tokių istorijų.

Šaršalas dėl Márquezo: knyga, kurios jis pats neleido spausdinti

Kovo pabaigoje vaikštinėjau po Romą ir buvo tiesiog neįmanoma nesužinoti, kad prekyboje pasirodė „Susitiksime rugpjūtį“ – paskutinė Gabrielio García Márquezo knyga, išleista po autoriaus mirties ir prieš jo paties valią. Negalėjau nepastebėti ryškaus viršelio, šviečiančio knygynų vitrinose. Įeinu į didžiulį tinklinį knygyną miesto centre, o ten – krūvos šitos knygos egzempliorių. Itališkai, angliškai, ispaniškai – kaip tiktai nori. Truputį nusiminiau pamačiusi, kokia knyga plonytė. Šimtas puslapių Márquezo? Juokaujat? Aš noriu tūkstančio puslapių Márquezo! Kaip bebūtų, neabejojau, kad romaną perskaitysiu ir būtinai turėsiu savo lentynoje.

Jau dešimt metų praėjo nuo Márquezo mirties, o mes vis dar dėl jo lengvai pamišę, vis dar kliedime apie „Šimtą metų vienatvės“, apie magiškąjį realizmą ir apie tai, kaip autoriaus plunksna palietė mūsų sielas. O jūs įsivaizduojat, kas darosi Lotynų Amerikoje? Va ten tai tikras pamišimas. Márquezas ten vis dar dievinamas, apie jį diskutuojama, naujus autorius persekioja Nobelio premijos laureato šešėlis. Atrodo, kad viskas, kas parašyta ispanakalbėje Amerikoje, turėtų būti panašu į Márquezą. Jeigu išties panašu, kritikai sako, kad iki Márquezo dar toli. Jeigu nepanašu, su nusivylimu praneša, kad nepanašu. Autorius seniausiai miręs, bet vis dar įtakingas. Kai pasklido žinia apie dar vieną jo knygą, vien Lotynų Amerikoje ją iš anksto užsisakė ketvirtis milijono žmonių.

Ir visi susipyko. Iškilo rimta moralinė dilema, apie kurią kritikai svarsto plačiau ir aršiau negu apie pačią knygą: ar reikia į viešumą leisti tekstą, kurio pats autorius nebūtų sutikęs spausdinti?

Kai rašė „Susitikime rugpjūtį“, literatūros genijaus atmintis jau eižėjo. Jis tiesiog negalėjo išlaikyti galvoje knygos siužeto. Rašė, perrašė, vėl perrašė, kol galų gale pasakė: „Šita knyga neveikia ir ji privalo būti sunaikinta.“ Po ilgų diskusijų sūnūs tėvo nepaklausė – nusprendė, kad „Susitiksime rugpjūtį“, nors ir nebaigtas, yra svarbus literatūros pasauliui, jei ne kaip puikus romanas, tai bent kaip jų tėvo genialumą liudijantis dokumentas.

„Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ – paskutinė knyga, išleista autoriui dar būnant gyvam. Rašyti „Susitiksime rugpjūtį“ jis pradėjo anksčiau, manoma, kad aplink 1997-uosius. Tekstas gražus ir svajingas. Pagrindinė herojė – Ana Magdalena Bach – kasmet rugpjūtį keltu plaukdavo į salą aplankyti motinos kapo. Visada apsistodavo tame pačiame viešbutyje vienai nakčiai, visada pirkdavo tas pačias gėles, o atlikusi pareigą grįždavo namo pas šeimą. Bet vienas rugpjūtis buvo kitoks. Tąkart viešbučio bare ji sutiko vienišą vyriškį ir praleido su juo naktį. Šitaip prasideda romanas, toks trumpas, kad nieko daugiau nesakysiu, nes tikiu, kad ir jūs norėsite skaityti, atrasti, vėl prisiminti ankstesnes autoriaus knygas ir prisiliesti prie jo kuriamos magijos.

Beje, netrukus „Netflix“ rodys serialą „Šimtas metų vienatvės“. Tai – kol kas didžiausias kino projektas Kolumbijos istorijoje. Prodiuseriai – autoriaus sūnūs. Tai spėkit, ar Márquezas kada nors leido pagal šią knygą statyti filmą? Aišku, kad ne! Laukiu šito serialo labiau nei vasaros.

Murakami, tu tiktai rašyk!

Greitai pasirodys nauja Haruki Murakami knyga! Tiksliau, pasirodys vertimas romano, kurį autorius parašė po 6 metų pertraukos. O kol laukiam, galim paskaityti tai, kas jau yra. „Baltos lankos“ naujai perleidžia jau kadaise leistas autoriaus knygas, o aš jas skaitau ir jums rekomenduoju. Taip, man pavėluota Murakamio fazė. Jį atradau vėlai ir dabar, kai tik galiu, susipažįstu su šito ekscentriško japono kūryba.

Jau nemažai perskaičiau ir jums rekomendavau. Pirmiausia – apsakymų rinkinius „Vyrai be  moterų“ ir „Pirmojo asmens vienaskaita“. Tada – trumpučius romanus „Mylimoji Sputnik“ ir „Pernakt“. Bet, palaukit, dar yra autoriaus ankstyvosios knygos – „Išgirsk vėjo dainą“ ir „1973-iųjų kiniškas biliardas“. Po šių jis parašė pirmąjį didelės apimties romaną „Avies medžioklė“, kurį ir aš pagaliau perskaičiau. Šita knyga buvo Murakami loterijos bilietas. Jis uždarė savo džiazo klubą, apribojo pasisėdėjimus su draugais ir sėdo dirbti, tikėdamas, kad kada nors rašymas taps pagrindiniu jo pajamų šaltiniu. Kaip eksperimentas baigėsi, visi jau žinome.

 „Avies medžioklę“ kritikai dažnai vadina tikruoju Murakami debiutu. Jeigu pirmosios dvi knygos buvo trumputės, tai ši – jau storesnė ir būtent čia išryškėja su niekuo nesupainiojami autoriaus kūrybos bruožai. Nors visas Murakami knygas galima suskirstyti paprastai – į fantastines ir mažiau fantastines, visas skaitant jauti trinamas ribas tarp realybės ir fantazijos. Perskaitai ir vis tiek lieka neaišku, ar veikėjai tikri, ar sufantazuoti.

Taigi, „Avies medžioklėje“ mes turime tipinį murakamišką pasakotoją, kuris vėliau mums papasakos dar ne vieną romaną. Artėjantis prie trisdešimtmečio, išėjęs iš darbo, išsiskyręs su žmona, rūkantis vieną cigaretę po kitos, jis gauna užduotį Hokaido saloje surasti vieną ypatingą avį. Kartu su nauja mergina – prostitute, kalbos redaktore ir ausų modeliu – jis leidžiasi į kelionę. Ir ieško ne tik avies, bet ir savo gero draugo, kuris kadaise nusprendė ištrinti save iš gyvenamosios aplinkos.

Kaip ir dauguma Murakami kūrinių, šitas, kai užrašai siužetą, skamba kaip didelė nesąmonė. Bet tik pradėk skaityti ir ta nesąmone imsi tikėti. Ko esu tikrai prisiskaičiusi, tai šito autoriaus interviu, esu jums rekomendavusi ir jo knygą apie rašymą „Novelist as a Vocation“. Murakami kalba apie tai, kad prozos rašymas – sunkus varginantis darbas. Tačiau visada prideda ir dar vieną dalyką – kad darbo negana, dar reikia magijos. „Avies medžioklėje“ toji magija bėga per kraštus.  

O žinot, kas man yra tikroji murakamiška magija? Kaip įmanoma nieko nesakant pasakyti tiek daug? Kaip lakoniškas tekstas gali galvoje sukurti atskiras galaktikas? Na, ir kaip galima keltis ketvirtą ryto, rašyti, tada bėgioti, tada eiti miegoti, tada vėl keltis paryčiais ir taip visą gyvenimą? Be jokios abejonės, Murakami – tai legenda. Ir dabar, kai skaitote mano apžvalgas, jis tikrai kažką rašo. Murakami negali nerašyti.