Akvilės Kavaliauskaitės knygų rekomendacijos: apie Siciliją, Airiją ir išmaniuosius telefonus

 „Žinai, svajoju dažniau paskrolinti, bet neturiu valios, kažkaip neprisiruošiu“ – nėra pasakęs niekas niekada. Visi tyrimai rodo, kad mažiausiai pusė pasaulio žmonių mano, kad telefone praleidžia per daug laiko. Bet kas tas išmanusis telefonas yra, kaip pakeitė mūsų elgseną ir netgi geopolitiką? Apie tai bus pirmoji knyga. O kitos dvi bus romanai, kuriuos norisi imti prie jūros. Vienas – iš Sicilijos, o kitas – iš Airijos. Abu įtraukiantys ir graudžiai juokingi.

„Ekrano laikai“: kaip toks geras daiktas tapo tokiu blogu?

Thomas Hyllandas Eriksenas yra antropologas, Oslo universiteto profesorius. Jis tyrinėja dabartinį pasaulį ir rašo apie jį pagavia neakademine kalba. Patiko, ką autorius parašė knygos anotacijoje: „Išmanusis telefonas tavo delne sutelkė visą pasaulį. Ir šioje knygoje pamėginsiu atsakyti į paprastą klausimą: ką tu su tuo pasauliu darai ir ką jis daro su tavimi.“

Kartais, skaitydama knygą, kad ir tą pačią, kurią jums dabar pristatinėju, paimu telefoną, kad ką nors pagūglinčiau, ir galiausiai pagaunu save, kad jau pusvalandį žiūriu, kaip kažkas glosto katiną ar daro remontą. Allenas Carras, turbūt garsiausios knygos apie priklausomybes „Lengvas būdas mesti rūkyti“ autorius, rašė, kad turint priklausomybę tabakui, rūkymas tampa tokiu nesąmoningu, kad jeigu dienos gale rūkoriaus paklaustum, kada ir kokiomis aplinkybėmis rūkė, jis net neprisimintų. Tas pats su telefonais. Garantuoju, kad didumos telefone praleisto laiko vakare net neprisimenate.

Bet čia užsivedžiau, nes knyga „Ekrano laikai“ nėra apie priklausomybę nuo išmaniojo. Autorius į telefoną nežiūri kaip į baubą, tik sako, kad kiekvienas išradimas turi kokių nors nenumatytų šalutinių poveikių – juk išradęs automobilį netyčia išrandi ir eismo įvykį. Ši knyga – tai daug platesnis žvilgsnis į išmanųjį telefoną ir tai, kaip jis keičia kasdienę žmogaus elgseną. Ir ne tik mūsų, miesto žmonių, bet ir karo pabėgėlių ar Afrikos genčių.

Eriksenas pateikia krūvą sociologinių tyrimų, įdomių faktų ir asmeninių istorijų. Skaitydama vis ką nors citavau savo vyrui. Kai ką ir jums pacituosiu.  

Mobilieji telefonai Mianmare parduodami jau su įdiegtu „Facebook“, tad žmonėms „Facebook“ tapo interneto sinonimu. Čia kaip mes visureigius vadiname džipais, o sauskelnes – pampersais.

Kitas dalykas, apie kurį niekada nepagalvojau. Elektroninis žemėlapis iš principo suteikia visai kitokį potyrį nei popierinis. Juk kai naudodavome popierinius žemėlapius, pirmiausiai juose ieškodavome savęs. O dabar puikiai žinome, kurioje vietoje esame, nes patys tapome žemėlapio centru.  

Na, ir dar vienas. Turbūt girdėjote posakį, kad mes kiekvieną pasaulio žmogų pažįstame per šešis žmones. Žinot, iš kur šitas posakis kilęs? Aš, tiesą sakant, maniau, kad čia tiesiog išsigalvojimas, geriausiu atveju – koks nors skaičiavimas. Pasirodo, šitas posakis atsirado prieš 50 metų atlikus eksperimentą. Psichologas Stenley Migramas atsitiktiniems žmonėms davė po siuntinį, kurį jie turėjo nusiųsti nepažįstamam žmogui į kitą JAV pusę. Dalyviai nežinojo, kas yra gavėjas, taigi turėjo persiųsti siuntinį tam savo pažįstamui, kuris, labiausiai tikėtina, galėjo pažinoti adresatą. Paskui jis ar ji turėjo padaryti tą patį ir taip toliau. Paaiškėjo, kad vidutiniškai siuntėją ir gavėją skyrė šešios grandys.

Knyga smagi ir lengva. Kai kas joje žinoma, kai kas – nauja. Nujaučiu, kad Erikseno tyrimai ateityje įgis didesnę vertę.

„Oliva Denaro“: Sicilijos senjoros, kaip aš jūsų pasiilgau!

Jeigu sekate mane „Facebook”, galbūt skaitėte įrašus iš Sicilijos. Visą kovo mėnesį praleidau Castellammare del Golfo – mažame miestelyje, po kurį vaikšto minkšti katinai. Šiek tiek pakeliavau po salą, padariau daug gražių nuotraukų, tačiau didžiausią įspūdį paliko ne instagraminiai peizažai, ne puikus šviežias maistas ir ne architektūra. Mane sužavėjo sicilietės moterys. Apie jas daugiausiai ir rašiau socialiniuose tinkluose, nes negalėjau atsistebėti, kaip jos, kartais garsiai šaukdamos, o kartais tiesiog vienu dėbtelėjimu, valdo savus ir svetimus vyrus, pardavėjus, šlavėjus ir tiesiog visą miestelį. Viskas turi būti pagal jas, o jei nėra, pakeliamas toks skandalas, kad nuo jo ir Etna gali išsiveržti.

 „Oliva Denaro“ yra romanas apie Sicilijos moteris, ir to man užteko, kad paimčiau į rankas. Tik paskui sužinojau, kad knygos autorė Viola Ardone vadinama Italijos literatūros sensacija. Ją giria kritikai, o skaitytojai šluoja bet ką, ką Ardone parašo. Taip pat nebuvau girdėjusi ir apie jos romaną „Vaikų kambarys“, kuris, išverstas į keliasdešimt kalbų, sudomino pusę pasaulio, įskaitant lietuvius. Na, ir dar vienas įdomus dalykas: bestselerių autorė dirba italų kalbos, literatūros ir lotynų kalbos mokytoja. Sako, kad kasdienis darbas jai suteikia laisvę kurti, taigi ji rašo tada, kada nori, o ne tada, kada reikia. „Mokiniams esu tik mokytoja, jiems nerūpi, kad esu garsi. Retsykiais, pamatę mane per televizorių, regis, nustemba“ – čia jos citata iš leidyklai duoto interviu.

O dabar – apie Sicilijos moteris. Autorė mus nukelia į septintojo dešimtmečio Siciliją, į nuošalų miestelį, kuriame vyrams galima viskas, o moterys privalo elgtis taip, kaip joms liepia, ir nė nesvarsto, kad galėtų būti kitaip. Mažoji Oliva tiksliai laikosi motinos diktuojamų taisyklių, stengiasi elgtis taip, kaip reikia, gerai mokytis ir jokiu būdu neužkliūti. Tačiau argi verta savo asmeninę laisvę ir kūrybiškumą paaukoti vien todėl, kad kažkas taip sako?

Sicilijoje pusryčiaudama mažutėje nuomojamo buto terasoje vis stebėdavau damą, kuri balkone džiaustydama skalbinius per visą kiemą traukdavo italų liaudies dainą ir sveikindavosi su galvas viršun iškėlusiais praeiviais. Ji garsiai juokdavosi, o jei pagaudavo mano žvilgsnį, kažko itališkai manęs klausdavo, tik aš, aišku, nesuprasdavau, ko. Ji atrodė laisva ir atvira pasauliui. Stebint tokias sicilietes, sunku patikėti, kad dar prieš penkiasdešimt metų Sicilijos visuomenė savo moterims buvo tokia griežta. Žinoma, čia romanas, literatūra kažką išryškina ir kažkas nueina į antrą planą, bet skaitant „Olivą Denaro“ vietomis tikrai šiurpsta oda.

Romano pasakotoja, penkiolikmetė mergina, visiškai nenori tapti moterimi, nors žino, kad tai neišvengiama: netrukus jai prasidės mėnesinės, o mėnesinės reiškia laimingo laisvo gyvenimo pabaigą. Ji nori veikti tai, kas patinka, ir netapti jokio vyro nuosavybe. Deja, Olivos norai tėvams nerūpi. Vietos verslininkas užsigeidžia žavios merginos. Prasideda nuožmi, skaudi ir drąsi kova už laisvę, apie kurią skaitant kartais norisi nusišypsot, o kartais – porą posmų nuverkt.

Tekstas visiškai lengvas, neapkrautas nereikalingomis detalėmis ir itin sicilietiškas, nors autorė kilusi iš Neapolio. Interviu ji pasakojo, kiek daug teko perskaityti vien tam, kad išgautų tikrą, o ne klišių prikaišiotą salos atmosferą.

„Užžėlęs kelias“: apie airius, airiškai, bet ne tik airiams

Dabar taip: aš esu Anne‘s Enright gerbėja ir jums rekomenduoju tapti.

Žinot, knygynuose pilna knygų. Jau nekalbu apie elektroninius knygynus. Pegasas.lt yra daugiau kaip 5000 knygų, ir čia tik grožinės literatūros skiltyje ir tik lietuvių kalba. Tas knygas kažkas parašo. Kadangi žinau, ką reiškia rašyti knygą, visada pasidomiu autoriumi. Susirandu interviu ir vaizdo įrašų, kad galėčiau pamatyti, kokia maniera autorius kalba, kokio jis charakterio tipo – ar labiau melancholiškas, ar mėgsta pajuokauti. Anne Enright yra šešiasdešimtmetė, kuri duoda interviu ant šlaunies užsikėlusi baltu sportbačiu apautą pėdą. Ji laisva, daug juokauja ir pašiepia. Ji yra airė, gimusi ir užaugusi Dubline, taigi gerai pažįsta savo šalies žmones.

Įdomi pasirodė Enright biografija. Ji ilgai dirbo televizijoje, buvo įvairių projektų prodiuserė. Tai – daug streso keliantis įtemptas darbas. Būsima Airijos literatūros žvaigždė rašydavo tik savaitgaliais ir neslepia, kad dažnai padaugindavo alkoholio. Gyvenimas susitvarkė, kai ji paliko darbą televizijoje ir ėmė gyventi vien iš rašymo. Enright juokauja, kad sėdėjimas prie kompiuterio ar balto popieriaus lapo žmogų transformuoja, tik nebūtinai į gerąją pusę. Žodžiu, autorė sužavėjo, tikrai įdomi asmenybė. Jos tipažas kažkuo primena Franę Lebowitz.

Pavadinimas „Užžėlęs kelias“ truputį klaidina. Atrodo, kad tai bus liūdna ir sudėtinga knyga, kai iš tikrųjų yra priešingai – skaitinys linksmas ir lengvas. Tik rašydama „lengvas“ jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tuščias.

Rosalina Modigan užaugino tris vaikus, kurie visi, pabirę po pasaulį, prisirinko ne tik pasiekimų, bet ir nuoskaudų bei priklausomybių. Laikas visiems susitikti. Motina parduoda namą ir šeima susirenka paskutinėms Kalėdoms. Šventės laukia, švelniai tariant, sudėtingos.

Autorė sako, kad kurti ji pradeda nuo personažų ir smulkių detalių. Tikrai, skaitydamas romaną matai aplinką ir jauti žmogų. Personažai pilni gyvybės, su kiekvienu norėčiau išgerti airiškos kavos. Skaitydami juoksitės, bet ne iš personažų, o kartu su jais.

Jeigu dar neįkalbėjau skaityti „Užžėlusio kelio“ ir kitų Anne‘s Enright knygų, dar pasakysiu, kad autorė yra gausiai apdovanota. „Užžėlusį kelią“ „The Irish Times“ išrinko metų knyga, o už romaną „Šeimos sambūris“ Enright gavo „Man Booker“ premiją.