Viktorija Daujotytė

Viktorija Daujotytė-Pakerienė, gimusi 1945 m. spalio 1 d. Keiniškėje, Varnių valsčiuje, Telšių apskrityje, yra žinoma Lietuvos literatūros tyrinėtoja ir habilituota humanitarinių mokslų daktarė.

Baigusi Pavandenės vidurinę mokyklą 1962 m., ji įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Po studijų baigimo 1968 m., ji pradėjo dirbti „Pergalės“ žurnale stiliste-korektore. 1972 m. apgynusi filologijos mokslų kandidatės disertaciją, ji pradėjo dėstyti Vilniaus universitete. Viktorija Daujotytė-Pakerienė yra Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė ir 1975 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare.

Jos mokslinių interesų sritis apima lietuvių literatūrą, literatūros fenomenologiją ir literatūros kritiką. Ji plačiai tyrinėjo ir analizavo lietuvių literatūros raidą bei daugelio rašytojų kūrybą, tarp jų Vinco Mykolaičio-Putino, Janinos Degutytės ir Salomėjos Nėries.

Viktorija Daujotytė-Pakerienės pirmieji darbai - tai lietuvių literatūros vadovėliai mokyklai (1992 m., 1994 m., su Elena Bukeliene, 1989 m., 1990 m., 1995 m.). Taip pat ji parašė daugybę monografijų, vadovėlių ir kitų mokymo priemonių.

Be to, ji yra rašiusi eiliuotų tekstų rinkinius, kurie buvo išleisti slapyvardžiu Viktorija Daujotė. Vienas iš jų – „Užrašyta“ (2014 m.).

Viktorija Daujotytė-Pakerienė yra pelniusi nemažai prestižinių apdovanojimų už savo indėlį į lietuvių kultūrą ir literatūros tyrinėjimus. Tarp svarbiausių jos apdovanojimų galima paminėti 1993 m. jai įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premiją.  2008 m. rašytoja gavo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premiją už knygą „Sauganti sąmonė: literatūra ir patirtis: užrašai“. 2009 m. gavo Nacionalinę pažangos premiją už individualų, kūrybišką Lietuvos kultūros bei meno tyrimą ir interpretavimą. 2014 m. Viktorija pelnė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklą už nuopelnus Lietuvos mokslui, švietimui ir kultūrai. 2015 m. jai buvo įteikta Antano Baranausko literatūrinė premija už knygas „Givenu vina. Gyvenu viena“ ir „Tata pariejau. Tai parėjau“, parašytas žemaičių tarme ir bendrine lietuvių kalba.