Antanas Škėma

Antanas Škėma gimė 1910 m. Lodzėje, Lenkijoje. Jis buvo lietuvių išeivijos rašytojas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, aktorius, režisierius ir modernizmo atstovas. 

1921 m. Škėma grįžo į Lietuvą, mokėsi Radviliškio progimnazijoje ir Kauno „Aušros” gimnazijoje. 1929 m. įstojo į Lietuvos universiteto Medicinos fakultetą, tačiau neilgai trukus perėjo ir studijas tęsė Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. 1935 m. jis įstojo į Vlado Sipavičiaus-Fedoto vadovaujamą dramos studiją ir tapo Valstybės teatro aktoriumi Kaune. 1940-1944 m. Škėma dirbo Vilniaus miesto teatro aktoriumi ir režisieriumi.

1944 m. Škėma pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. atvyko į JAV, kur dirbo įvairius fizinius darbus. Dalyvavo kultūriniuose sambūriuose, vaidino Čikagos ir Bostono dramos sambūrio pastatymuose. Jis taip pat dirbo „Vienybės“ redakcijoje, skaitė paskaitas, rašė ir spausdino straipsnius teatro ir literatūros klausimais.

Škėma kaip rašytojas debiutavo 1929 m. „Lietuvos aide“ su savo novele „Baimė“. Jis yra parašęs daugiau svarbių ir iki šiol klasika laikomų kūrinių, tarp kurių yra novelių rinkinys „Nuodėguliai ir kibirkštys“ (1947), drama „Živilė“ (1948), romanas „Balta drobulė” (1958). Taip pat jis parašė tokius kūrinius kaip: „Šventoji Inga“ (1952), „Pabudimas“ (1956), „Žvakidė“ (1957), „Čelesta“ (1960) ir kt. Jo kūryba pasižymi autobiografiniu pobūdžiu ir originaliu stiliumi, kuriame gausu netikėtų metaforų ir pasąmonės prasiveržimų​.

Antanas Škėma mirė 1961 m. Pensilvanijoje, JAV.